BALTISTICASpécificités de l'accentologie
Anotacija
AKCENTOLOGIJOS SPECIFIKA
Santrauka
Akcentologija (ypač diachroninė) dažnai laikoma ezoteriniu dalyku, o jos tyrimai, palyginti su kitomis ide. kalbų istorinės ir lyginamosios kalbotyros sritimis, yra kiek atsilikę. Taip yra todėl, kad ilgą laiką buvo taikomi XIX a. kalbininkų, taip pat ir jaunagramatikių, daugiausia siekusių formuluoti fonetinius dėsnius, metodai – tinkamesni opozicinių (tiek segmentinių, tiek prozodinių), o ne kontrastinių prozodinių požymių (tokių kaip, pvz., kirtis) pakitimams nagrinėti. Šitaip buvo įmanoma pastebėti tik bendrus visos akcentinės sistemos pakitimus, pvz.: kirčio fiksaciją (lotynų k.), kirčio vietos apribojimą (graikų k.), bendro pobūdžio kirčio perkėlimo dėsnius (štokavų tarmė); taip pat kai kuriuos retus kirčiavimo nulemtus segmentinius pakitimus (Vernerio dėsnis), tačiau laisvojo kirčio kalbose kirčiavimą daugiau lemiant ne fonologijai, o morfologijai, šia metodika nebuvo įmanoma aprašyti ir paaiškinti daugumos tokio tipo kalboms būdingų reiškinių.
Svarbiausias minėtojo metodo pasiekimas buvo „Saussure’o dėsnio“ atradimas 1896 m. Tai klasikinio tipo fonetinis dėsnis, kuriuo pirmąsyk paaiškintas visą kalbos (lietuvių) sistemą apimantis tam tikro prozodinio opozicinio požymio (priegaidės) nulemtas kirčio perkėlimas. Netikėta šio atradimo (taip pat ir jo pseudodvynio – visiškai kitokio, bendresnio ir mažiau pagrįsto, „Fortunatovo dėsnio“ – paskelbimo 1897 m.) pasekmė buvo tai, kad XX a. pirmojoje pusėje dauguma akcentologų bandydavo priegaidžių skirtumais paaiškinti bet kokį kirčio perkėlimą. Kadangi „laisvojo“ (t. y. morfologiškai nulemto) kirčio kalbose gali įvykti daugybė kirčio perkėlimų, tekdavo postuluoti ir daugybę priegaidžių pasikeitimo (metatonijos) atvejų, kurių rezultatas turėjo būti daugybės priegaidžių sistema. Todėl šie mokslininkai buvo pavadinti „metatonininkų mokykla“ (Hamm), o jų postuluojama sistema – „daugiažvaigždžiu dangumi“ (Jakobson).
Aptartasis periodas baigėsi XX a. viduryje, pasirodžius Kuryłowicziaus (1952) ir Stango (1957) veikalams. Abu autoriai suprato, kad laisvojo kirčio kalbose fonetiniais dėsniais visko paaiškinti negalima ir, kadangi kirčiavimas šiose kalbose susijęs su morfologija, pagrindinį vaidmenį jose turį atlikti analoginiai pakitimai. Kuryłowiczius bandė paneigti visus – net ir geriausiai pagrįstus – fonetinius dėsnius ir viską aiškinti analogija. Nepaisant daugelio vertingų pastabų, toks metodas nieko nedavė ir nesulaukė gausesnių pasekėjų. Stangas, priešingai, neatsisakė daugumos XIX a. fonetinių dėsnių, taip pat ir Saussure’o, tačiau laisvojo kirčio sistemos tyrimą papildė morfologijos duomenų ir analoginių kitimų analize. Jo knygoje nubrėžtomis gairėmis sekė visi vėlesni akcentologai, taip pat ir pirmaujanti Maskvos mokykla bei daugelis kitų Europos ir Amerikos mokslininkų. Nuo tada ne tik buvo atrasta naujų fonetinių dėsnių (visų pirma Dybo dėsnis), bet, svarbiausia, įsitvirtino požiūris, kad akcentologijoje analoginiai, t. y. morfologijos nulemti, pakitimai yra ne retesni už fonetinius, be to, priešingai nei pastariesiems, jiems reikia ilgesnio laiko, kad įsigalėtų.
Taigi funkcinis kirčio kaip kontrastinio ir laisvojo kirčio kaip morfologijos nulemto reiškinio savitumas paaiškina specifinį diachroninės akcentologijos raidos tempą: XX a. pirmojoje pusėje ji buvo sustingusi, o antrojoje sužydėjo, tuo tarpu kìtos ide. diachroninės lingvistikos sritys vystėsi daugiau ar mažiau atvirkščiai.
Santrauka
Akcentologija (ypač diachroninė) dažnai laikoma ezoteriniu dalyku, o jos tyrimai, palyginti su kitomis ide. kalbų istorinės ir lyginamosios kalbotyros sritimis, yra kiek atsilikę. Taip yra todėl, kad ilgą laiką buvo taikomi XIX a. kalbininkų, taip pat ir jaunagramatikių, daugiausia siekusių formuluoti fonetinius dėsnius, metodai – tinkamesni opozicinių (tiek segmentinių, tiek prozodinių), o ne kontrastinių prozodinių požymių (tokių kaip, pvz., kirtis) pakitimams nagrinėti. Šitaip buvo įmanoma pastebėti tik bendrus visos akcentinės sistemos pakitimus, pvz.: kirčio fiksaciją (lotynų k.), kirčio vietos apribojimą (graikų k.), bendro pobūdžio kirčio perkėlimo dėsnius (štokavų tarmė); taip pat kai kuriuos retus kirčiavimo nulemtus segmentinius pakitimus (Vernerio dėsnis), tačiau laisvojo kirčio kalbose kirčiavimą daugiau lemiant ne fonologijai, o morfologijai, šia metodika nebuvo įmanoma aprašyti ir paaiškinti daugumos tokio tipo kalboms būdingų reiškinių.
Svarbiausias minėtojo metodo pasiekimas buvo „Saussure’o dėsnio“ atradimas 1896 m. Tai klasikinio tipo fonetinis dėsnis, kuriuo pirmąsyk paaiškintas visą kalbos (lietuvių) sistemą apimantis tam tikro prozodinio opozicinio požymio (priegaidės) nulemtas kirčio perkėlimas. Netikėta šio atradimo (taip pat ir jo pseudodvynio – visiškai kitokio, bendresnio ir mažiau pagrįsto, „Fortunatovo dėsnio“ – paskelbimo 1897 m.) pasekmė buvo tai, kad XX a. pirmojoje pusėje dauguma akcentologų bandydavo priegaidžių skirtumais paaiškinti bet kokį kirčio perkėlimą. Kadangi „laisvojo“ (t. y. morfologiškai nulemto) kirčio kalbose gali įvykti daugybė kirčio perkėlimų, tekdavo postuluoti ir daugybę priegaidžių pasikeitimo (metatonijos) atvejų, kurių rezultatas turėjo būti daugybės priegaidžių sistema. Todėl šie mokslininkai buvo pavadinti „metatonininkų mokykla“ (Hamm), o jų postuluojama sistema – „daugiažvaigždžiu dangumi“ (Jakobson).
Aptartasis periodas baigėsi XX a. viduryje, pasirodžius Kuryłowicziaus (1952) ir Stango (1957) veikalams. Abu autoriai suprato, kad laisvojo kirčio kalbose fonetiniais dėsniais visko paaiškinti negalima ir, kadangi kirčiavimas šiose kalbose susijęs su morfologija, pagrindinį vaidmenį jose turį atlikti analoginiai pakitimai. Kuryłowiczius bandė paneigti visus – net ir geriausiai pagrįstus – fonetinius dėsnius ir viską aiškinti analogija. Nepaisant daugelio vertingų pastabų, toks metodas nieko nedavė ir nesulaukė gausesnių pasekėjų. Stangas, priešingai, neatsisakė daugumos XIX a. fonetinių dėsnių, taip pat ir Saussure’o, tačiau laisvojo kirčio sistemos tyrimą papildė morfologijos duomenų ir analoginių kitimų analize. Jo knygoje nubrėžtomis gairėmis sekė visi vėlesni akcentologai, taip pat ir pirmaujanti Maskvos mokykla bei daugelis kitų Europos ir Amerikos mokslininkų. Nuo tada ne tik buvo atrasta naujų fonetinių dėsnių (visų pirma Dybo dėsnis), bet, svarbiausia, įsitvirtino požiūris, kad akcentologijoje analoginiai, t. y. morfologijos nulemti, pakitimai yra ne retesni už fonetinius, be to, priešingai nei pastariesiems, jiems reikia ilgesnio laiko, kad įsigalėtų.
Taigi funkcinis kirčio kaip kontrastinio ir laisvojo kirčio kaip morfologijos nulemto reiškinio savitumas paaiškina specifinį diachroninės akcentologijos raidos tempą: XX a. pirmojoje pusėje ji buvo sustingusi, o antrojoje sužydėjo, tuo tarpu kìtos ide. diachroninės lingvistikos sritys vystėsi daugiau ar mažiau atvirkščiai.
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.