Dėl lietuvių kalbos vardažodinių veiksmažodžių su priesaga -(i)au-ti kirčiavimo raidos

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių kalbos vardažodinių veiksmažodžių su priesaga -(i)au-ti kirčiavimo raida. Dabartinėje kalboje šiems veiksmažodžiams būdingas priesagos kirtis, o negausūs šakninio kirčio vediniai paprastai būna padaryti iš 1 kirčiuotės daiktavardžių (pvz., pókštauti ← pókštas 1). Tokia padėtis gali būti aiškinama kaip Saussure’o dėsnio rezultatas. Išanalizavus visų LKŽ liudijamų nepriesaginio kirčio veiksmažodžių santykį su pamatinių žodžių kirčiavimu, matyti, kad absoliuti dauguma tokių veiksmažodžių yra vediniai 1 kirčiuotės vardažodžių (pvz., úogauti ← úoga 1), taigi išlaikyti iš epochos prieš pradedant ar iškart pradėjus veikti Saussure’o dėsniui. Dalies vedinių, pasižyminčių nelauktu šaknies kirčiu ir akūtine metatonija ir žyminčių buvimą ilgalaikėje būsenoje (pvz., mérgauti ← mer̃gą), kirčiavimas gali būti paveiktas panašios semantikos iteratyvinių veiksmažodinių vedinių, kuriems būdingas akūtinės šaknies kirtis paveldėtas dar iš baltų prokalbės laikų (pvz., válkioti ← vel̃ka, plg. la val̃kât ← vȩ̀lk). Keletui veiksmažodžių, padarytų iš spalvas žyminčių būdvardžių, būdinga cirkumfleksinė metatonija (pvz., juõdauti ← júodas) atsiradusi veikiant analogiškų priesagos -(i)uo-ti vedinių kirčiavimui. Kiti negausūs LKŽ liudijami neakūtinės šaknies kirčio pavyzdžiai dažniausiai yra palyginti neseni vediniai iš slavizmų (pvz., triū̃b-au-ti), kartais tai gali būti abejotino užrašymo atvejai (pvz., *beñdr-au-ti), o kartais jų šaknies priegaidė gali būti nulemta vedinio semantikos (pvz., pė̃d-au-ti) ar kitų priežasčių.