On the resultative meaning of derived statives in Modern Lithuanian

Jurgis Pakerys

Anotacija


APIE REZULTATYVINĘ DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS IŠVESTINIŲ STATYVŲ REIKŠMĘ

Santrauka

Rezultatyvu laikoma veiksmažodžio forma arba vedinys, nusakantis būseną, atsira­dusią kaip ankstesnio ribinio veiksmo rezultatas (Nedjalkov, Jaxontov 1988, 6t.; Nedjalkov 2001, 928). Dabartinėje lietuvių kalboje rezultatyvas gramatiškai pertei­kiamas sudėtinėmis veiksmažodžio formomis, sudarytomis iš pagalbinio veiksmažodžio būti ir būtojo laiko veikiamojo arba neveikiamojo dalyvio ir, žiūrint sintaksinių šių formų tipų (Nedj alkov, Jaxontov 1988, 7-11; Nedj alkov 2001, 928t.), gali būti skiriami objektiniai, subjektiniai ir posesyviniai rezultatyvai (Geniušienė, Nedjalkov 1988, 369t.), plg.: Jis uždarė langą — Langas (yra) / buvo uždarytas (objektinis rezultatyvas: tiesioginis įvykio konstrukcijos objektas tampa rezultatyvinės konstrukcijos subjektu); Jis šiltai apsirengė — Jis (yra) / buvo šiltai apsirengęs (subjektinis rezultatyvas: abiejose konstrukcijose subjektas tas pats); Ji apsivilko paltą — Ji (yra) / buvo apsivilkusi paltą (posesyvinis tipas: rezultatyvinėje konstrukcijoje išlaikytas ne tik įvykio konstrukcijos subjektas, bet ir tiesioginis objektas).

Šalia šių sudėtinių rezultatyvo formų lietuvių kalboje turima ir neproduktyvi išves­tinių statyvų (arba rezultatinės būsenos, Ambrazas 2006, 399t.) kategorija, leidžianti perteikti panašaus pobūdžio reikšmes, plg. Ji (yra) / buvo apsivilkusi paltą ir Ji vilki / vil­kėjo paltą, kur vilk-ė́-ti ‘būti apsivilkusiam’ <— vil̃k-ti-s. Pagrindinis semantinis sudėtinių rezultatyvų formų ir išvestinių statyvų skirtumas yra tas, kad pirmieji iš esmės visada turi aiškią ankstesnio įvykio implikaciją (tai „tikrieji" rezultatyvai), o antrieji ją tik gali turėti (kitaip tariant, jie priklauso rezultatyvams „plačiąja prasme“), plg.: Nedjalkov, Jaxontov 1988, 7; Jaxontov 1988, 101t.; Haspelmath 1992, 191; Nedjalkov 2001, 928.

Apie lietuvių kalbos išvestinių statyvų semantiką ir jų ryšį su sudėtinėmis rezultatyvų formomis jau yra kalbėta (Servajte 1985, 63t., 75—78, 110, 131, 151t.), bet šie vediniai kol kas dar nebuvo skirstyti pagal minėtuosius sintaksinius tipus ir nevertinti tipologiniu požiūriu. Straipsnyje remiamasi maždaug 90 iš DŽ4e atrinktų sinchroniškai skaidžių da­rinių, tad kalbamoji kategorija, kaip matyti, negausi, ir nemaža dalis jos vedinių dabar­tinėje kalboje retai tevartojami (žr. straipsnio priede teikiamą veiksmažodžių sąrašą ir jų dažnio duomenis iš Grumadienė, Žilinskienė 1998). Kaip jau žinoma, išvestiniai statyvai sudaromi su priesagomis -ėti (-i (-a/-ėja), -ėjo), -oti (-o (-oja), -ojo), -soti (-so, -sojo), o jų šaknyse gali vykti balsių ir priegaidžių kaitos. Išnagrinėjus surinktą medžiagą paaiškėjo, kad išvestiniai statyvai gali perteikti tuos pačius tris sintaksinius rezultatyvų tipus kaip ir sudėtinės formos, bet tik subjektiniai vediniai yra bent kiek dažnesni — jų esama iki 70, pvz.: gul-ė́-ti, gùl-i ‘būti atsigulusiam’ ← gul̃-ti(-s); lìnd-o-ti, lìnd-o ‘būti įlindusiam’ ← lį̃s-ti; dūb-só-ti, dū̃b-so ‘būti įdubusiam’ ← dùb-ti. Posesyvinių vedinių nedaug (iki 14) ir jie sudaromi tik su priesaga -ėti (pvz.: av-ė́-ti, ãv-i ‘būti ką apsiavusiam’ ← aũ-ti-s; mūv- ė́-ti, mū̃v-i ‘būti ką apsimovusiam’ ← máu-ti-s ), o štai objektiniai vedi­niai dar retesni (iki 7 veiksmažodžių) ir jų interpretacija kartais gali būti dvejopa, plg. smyg-só-ti, smỹg-so: ‘būti įsmeigtam’ (objektinis tipas) ← smeĩg-ti arba ‘būti įsmigusiam’ (subjektinis tipas) ← smìg-ti.

Lyginant su sudėtinėmis rezultatyvų formomis, akivaizdu, kad rezultatyvinė išves­tinių statyvų vartosena labai ribota: šie vediniai daromi tik iš nepriesaginių (pirminių) veiksmažodžių, jie gana retai perteikia posesyvines ir objektines reikšmes ir, maža to, yra linkę prarasti ankstesnio įvykio implikaciją, kuri sudėtinėse rezultatyvų formose labai aiški. Žiūrint tipologiškai, išvestiniai statyvai dabartinę lietuvių kalbą leidžia priskirti tokioms kalboms, kuriose turimos skirtingos rezultatyvų ir statyvų raiškos priemonės (Nedjalkov 2001: 933), ir taip pat tokioms, kur esama dviejų ar trijų sintaksinių tipų išvestinių statyvų ir vartojami rezultatyvai, kurių forma sutampa su veikiamojo arba ne­veikiamojo perfekto, plg. evenkų ir tonga kalbas (Nedj alkov, Nedj alkov 1988, 241; Polinskaja 1988, 290).


DOI: 10.15388/baltistica.46.1.1488

Visas tekstas: PDF

Creative Commons License
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.