Именные образования от приставочных глаголов в балтийских языках и их значение для реконструкции ударения глагола

Anotacija

BALTŲ KALBŲ PRIEŠDĖLINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ VEDINIAI

IR JŲ REIKŠMĖ VEIKSMAŽODŽIO KIRČIO REKONSTRUKCIJAI

Reziumė

Lietuvių, latvių ir prūsų kalbose daiktavardžiai ar būdvardžiai gali būti daromi iš veiksma­žodžių (daugiausia priešdėlinių) su priesagomis, identiškomis vardininko galūnei. Remda­masis šių vedinių priešdėlinio elemento formaliu santykiu su veiksmažodžio priešdėliu, au­torius mano, kad seniausiam darybos tipui atstovauja tie vediniai, kurie kirčiuoja priešdėlinį elementą ir pastarasis nuo atitinkamo veiksmažodžio priešdėlio skiriasi priegaide, plg., pavyz­džiui, per̃kasas ir pérkasti. Vadinasi, pirminiam šių vedinių darybos modeliui buvo būdinga pa­galbinė priemonė — priešdėlio metatonija. Kai metatonija dėl to, kad kirčiuotas dviskiemenio priešdėlio skiemuo buvo trumpas, negalėjo būti panaudota, kaip pagalbinė darybos priemonė buvo naudojama priešdėlio kirčio vietos kaita, plg. atóšylis ir *àtāšilti „atšilti". Kad anksčiau buvę dviskiemeniai veiksmažodžių priešdėliai kirčiavo pirmąjį skiemenį, rodo M. Daukšos àta- ir kai kurių priešdėlių formalios ypatybės, be to, ankstyvas antrojo skie­mens trumpėjimas ir nykimas. Jeigu vienskiemenių priešdėlių nu- ir pri- senesnė forma nuo-ir prie- dar vartojama lietuvių kalbos tarmėse, senuosiuose raštuose ir latvių kalboje, tai veiks­mažodžių dviskiemenių priešdėlių senosios formos (*atā-, *užuo- ir kt.) niekur nėra užfiksuotos.

Toks šių vedinių darybos modelis su priešdėlio priegaidės ar kirčio vietos kaita galėjo ras­tis tik tuo atveju, jeigu seniau praeverbium (veiksmažodžio priešdėlis) visada turėjo kirtį, o pats veiksmažodis buvo enklitinėje padėtyje. Kad taip galėjo būti, rodo dar ir tai, kad veiks­mažodžiai su priešdėliu pér- (vieninteliu priešdėliu, iš seno turėjusiu akūtinę priegaidę) visada kirčiuoja priešdėlį, o veiksmažodžiai su kitais priešdėliais, turėjusiais cirkumfleksinę ar neturėju­siais jokios priegaidės (dėl kirčiuoto trumpo skiemens), kirčiuoja ir priešdėlį, ir veiksmažodžio šaknį ar kamieną, bet jeigu veiksmažodžio šaknis akūtinė — tiktai veiksmažodžio šaknį (jokiu būdu ne priešdėlį). Matyt, ankstesnės vieningos priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimo sis­temos suirimo priežastis buvo Fortunatovo — de-Sosiūro dėsnis. Autoriaus rekonstruojamas priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas atitinka jų kirčiavimą sen. indų ir graikų kalbose. Tik sen. indų kalboje egzistavo tam tikra veiksmažodžio kirčio pagrindiniame ir šalutiniame saki­nyje opozicija.