Latvių un ‘irʼ ‒ skolinys ar veldinys?

Birutė Kabašinskaitė, Gert Klingenschmitt

Anotacija


Straipsnyje pateikiama alternatyvi latvių kalbos sujungiamojo jungtuko un ir in etimologija. Tradiciškai jie buvo laikomi skoliniais. Tačiau jungtukas ‘ir’ priklauso tokiems kalbos elementams, kurie įprastai nėra skolinamiesi. Tikėtina, kad latvių un ir in taip pat yra indigenūs. Tuomet etimologinis la. un giminaitis galėtų būti s. i. utá, išplėsta senosios indų kalbos klitiko u forma. Elementą - tinkamiausia būtų laikyti parodomojo įvardžio *- negalūnine lok. sg. forma * (reikšmė maždaug ‘čia, tenʼ), kurios reikšmė nublanko prisišliejus prie proklitiko *u: utá ‘ir, taip patʼ < *u + té ‘taip pat ten, ir tenʼ. La. un tikėtiniausia kildinti iš *u+na < *u+no ‘ir tenʼ. Elementas -no, panašiai kaip ir i.-ir. -, kilo iš įvardžio *- negalūninės lokatyvo formos *, jos o laipsnio atitikmens, atsirandančio silpnojoje pozicijoje. Latvių jungtuko in kilmė galėtų būti aiškinama dvejopai: arba tai la. un ir ir kontaminacijos produktas, arba silpnojoje pozicijoje atsiradęs *e (plg. slavų *i ‘irʼ < *e) variantas: taigi i-n < *-n < *e-na.


DOI: 10.15388/baltistica.51.2.2268

Visas tekstas: PDF

Creative Commons License
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.