Traces of non-nominative alignment in Lithuanian: the impersonal constructions in Indo-European perspective

Anotacija

NENOMINATYVINĖS SANDAROS PĖDSAKAI LIETUVIŲ KALBOJE: BEASMENĖS KONSTRUKCIJOS IŠ INDOEUROPIETIŠKOSIOS PERSPEKTYVOS

Santrauka 

Straipsnyje tiriamos lietuvių kalbos beasmenės konstrukcijos, ypač su eksperiento predikatais, žyminčiais fizinį procesą, pvz.: gelti, skaudėti ar sopėti, mausti, peršėti, troškinti, dusinti, pykinti, niežėti. Šiai nedidelei veiksmažodžių klasei būdingas nekanoninis subjekto žymėjimas: asmens kūno dalys, kurias veikia skausmas, reiškiamos galininku, o ne vardininku, kaip būtų galima tikėtis. Toks principas yra aiškus: galininkas, t.y. prototipinis objekto linksnis, iš prigimties neaktyvus, panaudojamas žymėti ir neagentinaim, neaktyviam subjektui, kuris nereguliuoja veiksmažodinio proceso. Tokiose konstrukcijose, kaip man skauda galvą galininkas nurodo kūno dalį, tiesiogiai įtrauktą į veiksmažodinį procesą; tuo tarpu naudininkas žymi objektą, kurio ryšys su procesu yra periferinis, ir turi posesyvinę reikšmę (dativus sympatheticus). Analizėje išryškinti duomenys neprieštarauja įvairių indoeuropiečių kalbų tyrimų rezultatams ir remia tuos mokslininkus, kurie mano, kad ide. prokalbės ankstyvaisiais laikais tam tikruose diasistemos lygiuose sintaksinės sandaros principai nebuvo paremti akuzatyvinių kalbų principais.