Spät-Altpreußisch. Zur Definition eines möglichen spät-altpreußischen corpus

Pietro Umberto Dini

Anotacija


VĖLYVOJI PRŪSŲ KALBA. DĖL GALIMO VĖLYVOSIOS PRŪSŲ KALBOS KORPUSO APIBRĖŽIMO

Santrauka

Prūsų kalbos korpuso padėtis yra kiek kitokia nei lietuvių ir latvių raštijos korpusų. Siekiant jį aprašyti, siūloma išnagrinėti šiuos aptariamosios problemos aspektus:

1) kaip susiformavo senosios prūsų kalbos korpusas;

2) ką reiškia sąvoka „vėlyvoji prūsų kalba“;

3) kokios yra gãlimos vėlyvõsios prūsų kalbos tyrimo kryptys.

Vėlyvajai prūsų kalbos raidos fazei galima priskirti pavienes glosas ar žodžius, pavienius sakinius, taip pat gausius Tėve mūsų pavyzdžius.

Skirtinos šios tyrimo kryptys:

a) pastarųjų metų darbuose (Schaeken, Dini & Subačius ir kt.) atkreiptas dėmesys į vėlyvosios prūsų kalbos medžiagą F. Zamelijaus, H. Megiserio, M. Pretorijaus, M. Orbinio, C. Myslentos, O. Rudbeckio, Chr. Knauthe’s, J. Gottschedo, polilingvistiniuose Chr. Mentzelio darbuose. Manytina, kad laikui bėgant šis sąrašas turėtų ilgėti;

b) vėlyvoji prūsų kalba „nebaltiškuose“ (lotynų, vokiečių, senosios lenkų, senosios rusų ir kt. kalbų) šaltiniuose: glosos ir pavieniai pavyzdžiai (vardai ir teonimai);

c) vėlyvosios prūsų kalbos Tėve mūsų variantai: Orationes Dominicae nuo Gessnerio (1555) iki Adelungo (1806). Šiuos paminklus dar reikia detaliai ištirti.

DOI: 10.15388/baltistica.44.2.1319

Visas tekstas: PDF

Creative Commons License
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.